Draugai

 
 

 




Vidas Morkūnas: „Menininkas turi gyventi atvira galva“
2019-12-03

Vidas Morkūnas. Nuotr. Arūno Sartanavičiaus


Rašytoją Vidą Morkūną kalbina žurnalistė Gintarė Adomaitytė.
 
 


 

Mielas Vidai, Tavo knygose ir asmenybėje glūdi daugybė paslapčių. Atėjai į Lietuvos literatūros aukštumas ramiais, tykiais, stipriais žingsniais – dabar jau tikrai atėjai. Bet bandykime aptarti tuos Tavo žingsnius nuo vaikystės. Koks Tu buvai vaikas? Apie ką svajojai, ką skaitei, kuo norėjai būti? Kiek svarbi Tau Tavo vaikystės Naujoji Akmenė ir... augimo akmenys?

Oi, vaikystė Naujojoje Akmenėje buvo marga, įdomi. Buvau drovus, klusnus vaikas, bet prisimenu ir išdaigas. Štai, pavyzdžiui, subūrę mažamečių pirskių „gaują“ (šypsosi), vakarais klajodavome po savo ar gretimus kvartalus ir krėsdavome eibes, kurios mums tada atrodė nemenki žygdarbiai. Tai katiną kam nors įmesdavome į kambarį pro orlaidę, tai dviaukščiuose daugiabučiuose sukeisdavome prie durų paliktus batus, tai dar ką nors prasimanydavome... Įdomus paradoksas. Dar ir dabar galėčiau pasakyti kokio trečdalio mūsų tuometės gatvės gyventojų pavardes ar bent profesijas, kokius nors bruožus, o šit tų vaikų, su kuriais šitaip pokštaudavome, visiškai neprisimenu. Gaila. Mūsų namuose ir išvis tuometėje mano aplinkoje buvo daug judėjimo, gyvybės, istorijų, bet kartu ir mirties, dramų. Daug važinėdavome: į Klaipėdą, Tryškius, Latviją, Kuršėnus, kur dviračiais, kur autobusais. Visur būta giminių, šeimos draugų. Mano vaikystės metas sutapo su hipių laikais, hipiavo ir vyresnis brolis Algis. Nors buvau tada dar bamblys, vedžiodavosi mane į ilgaplaukių sambūrius. Suprantama, dūmo su jais netraukiau ir vynelio neragavau, užtat visam gyvenimui man buvo įdiegta meilė rokui. Ir hipių „ideologija“, aišku, su tam tikromis pataisomis liko man artima iki šiol. Algiuk, jei skaitai, ačiū Tau iš širdies! Nors tėvai dirbo cemento gamykloje, t. y. buvo darbininkai, bet gyvenome labai ūkiškai. Vieną sodą turėjome prie namų, kitą – vadinamąjį kolektyvinį – kiek tolėliau, dar tėvai (kažkodėl vis kitur aplink miestelį) gaudavo sklypą daržovėms auginti, be to, nuolat traukdavome uogauti, grybauti, riešutauti, turėjome karvę, kiaulių, taigi mūsų podėliai ir rūsiai ištekliais smarkiai skyrėsi nuo to laiko parduotuvių asortimento. Labai anksti išmokau skaityti ir rašyti. Už tai iki šiol esu dėkingas netoliese gyvenusiai mokytojai, kurią iš pradžių vadindavau „mokaja“, galiausiai tas vardas mūsų šeimoje prigijo visam laikui. Taip jau keistai sutapo, kad „mokajos“ šeima irgi buvo Morkūnai, nors giminystė mūsų nesiejo. Taigi, vos išmokęs skaityti, turbūt kokių penkerių, kibau į „Kapitono Granto vaikus“. Žinoma, atmintis kai kuriuos dalykus tvarko savaip, gal ką nors esu užmiršęs, bet manau, kad būtent ši knyga tapo man lemtinga. Skaičiau kaip pamišęs, ką tik nutverdamas, labai jau eklektiškai – „Penkiolikos metų kapitoną“ ir „Genį siuvėją“, „Meškiuko Nulėpausio nuotykius“ ir „Fėjų pasakas“. Pastaroji, beje, puiki baisių pasakų knygelė su itin niūriomis iliustracijomis. Pats tas vaikystėje! (Šypsosi) Turbūt natūralu, kad greitai užsinorėjau pabandyti parašyti ir pats. Pradėjau kokioje pirmoje klasėje, žinoma, nuo romano, ir nuo tada norėjau būti tik rašytoju arba aktoriumi, neatsimenu, kad būčiau svajojęs apie kokią nors kitą profesiją. Vis dėlto, kodėl aktoriumi, koks buvo impulsas, nebeprisimenu. Naujoji Akmenė man vis dar brangi ir reikalinga, vis dar įkvėpimo šaltinis. Nors ryšiai ilgainiui trūkinėja ir mano dėmesio centras jau senokai slenkasi į senąją Akmenę, kur gyvena bene geriausias mano draugas, nuostabus dailininkas, unikali asmenybė Antanas, beje, Adomaitis. (Šypsosi) Svajoju pastatyti tam kraštui kokį nors ne rankų darbo paminklą. Gal dar užteks laiko ir jėgų...

Pasirinkai studijas Klaipėdoje, tuometiniame Vilniaus konservatorijos fakultete – ko iš jų pasisėmei? Kas buvo ten ir tada, aukštojoje mokykloje, Tavo tikrieji įkvėpėjai? Apie ką svajojai studijuodamas ir ko vyleisi ar kuo nusivylei?

Iš tikrųjų rinkausi tas studijas tik iš bėdos. Mokyklos laikui artėjant į pabaigą, buvo nuspręsta, kad studijuosiu biologiją. Turiu omeny, ne mano paties nuspręsta. Ne tik nuspręsta, bet ir visi patogūs keliai paruošti. Ir tolimesnės ateities gairės numatytos. Bet aš tada nebebuvau „klusnus vaikas“, įtartinų patogumų bei lengvatų nepakenčiau. Todėl kone paskutinę akimirką pakeičiau kryptį ir pabandžiau įstoti į aktorinį tuometėje Konservatorijoje. Nepavyko. O tais laikais buvo įprasta – nemažai neįstojusiųjų į aktorinį važiuodavo į Klaipėdą, į tos pačios Konservatorijos Teatro meno fakultetą. Šit ir aš patraukiau tuo keliu. Ir galiausiai pernelyg ilgai ten užsibuvau. Įstojau į lietuvių literatūros ir režisūros specialybę. Tiesą pasakius, tokia perspektyva – būti mokytoju ir literatūrinių montažų „režisieriumi“ – manęs nė kiek neviliojo. Viliojo teatras, bet teatrinė mūsų specialybės studijų dalis labiau priminė parodiją, saviapgaulę. Išvis baisokai tada atrodė kai kurie fakulteto dėstytojai, nežinia kokiu pagrindu besijaučiantys pasaulinio lygio mokslininkais ar menininkais. Kadangi tikrovė buvo šiek tiek kitokia, spėju, kad tuos žmones kamavo žiaurios vidinės dramos. Blogiausia, jog „kalti“ dėl to likdavo studentai. Vis dėlto būta tame fakultete ir tikrų asmenybių, būta linksmo siautulio, nuotykių, draugysčių, kurios tada atrodė amžinos. Na, taip ir turi būti jaunystėje. Tiesioginių įkvėpėjų tais laikais lyg ir nesutikau, bet, ko gero, dar tada susiformavo kūrybinė nuostata, kurią pavyko išsaugoti iki šiol: menininkas turi gyventi atvira galva, nes nežinosi, kada ir kur blykstelės perspektyvi mintis, įdomus sumanymas – Islandijos lavos lauke ar žiūrint į šnarančius Pabalvės ežero meldus, malonioje draugijoje ar nemalonioje, ant daugiaaukščio stogo ar apleisto namo rūsyje. Nors studijų nebaigiau, kartais atrodo, kad gavau tada šiek tiek daugiau nei diplomą.
 

Vidas Morkūnas. Nuotr. Arūno Sartanavičiaus


Kaip į Tavo pasaulį atkeliavo užsienio kalbos? Kas įkvėpė jų mokytis? Ar tai noras pažinti kitus pasaulius? O gal – atrasti juose save? Kokios Tavo, vertėjo, patirtys?

Rusų ir vokiečių kalbų pamatus paklojo vidurinė mokykla. O šit lenkų ir anglų – pomėgiai. Anais laikais, kai buvau maždaug septintokas, aštuntokas Naujojoje Akmenėje buvo du spaudos kioskai. Tame, kuris stovėjo arčiau mūsų namų, senamiestyje, dirbo mamos pažįstama. Kioskas gaudavo po vieną egzempliorių užsienietiškų žurnalų: lenkų „Panorama“, vokiečių „Sammler Express“ (filatelistams), „Melodie und Rhythmus“. Kadangi nuo mažens domėjausi sportu, muzika, rinkau pašto ženklus, tuos žurnalus kioskininkė „po blatu“ palikdavo man. „Panorama“ imdavau todėl, kad ten kiekviename numeryje būdavo rašoma apie Vakarų roką, apie didįjį futbolą, NBA, NHL. Jeigu jau rašoma, tai ir suprasti norėdavosi. Todėl kokių penkiolikos pradėjau pamažėle mokytis lenkų kalbos. Pagelbėjo ir dėdė, parvežęs iš Lenkijos „Gramatiką“. O dabar žinau, kad yra nemažai žmonių, mano lenkų kalbą – klaidingai! – siejančių su gyvenimu Vilniuje. Į anglų kalbą savarankiškai gilintis pradėjau dar anksčiau. Vis per tą roką! (Šypsosi) Versdavausi grupių pavadinimus, dainų, „gabalų“, kaip buvome įpratę sakyti, tekstus, taip ir įsivažiavau. Tikriausiai tai iš tiesų buvo noras pažinti pasaulį, tik dar nesuvoktas ir gana siaurai įgyvendinamas. Nors prisimenu, kad jau kokioje aštuntoje klasėje bandydavau sau išsiversti rusų ar vokiečių poezijos. Ne itin sėkmingai. Verčiau iš rusų kalbos, vėlgi savo malonumui, Conan Doyle‘ą. Buvo iš kažkur priklydęs senas Šerloko Holmso leidimas. Tik vėliau suvokiau, kokie kultūros lobynai atsiveria, mokant bent vieną kitą svetimą kalbą. Kaip išsiplečia intelektinės ir kitokios galimybės! Jeigu dabar pamėginčiau kaip nors virtualiai išimti iš savo gyvenimo su užsienio kalbomis ir vertimais susijusį klodą, atsivertų didžiulė skylė. Tikriausiai nebendraučiau su kolegomis puikiais mūsų vertėjais, nepažinočiau Andrzejaus Sapkowskio ir išvis nebūčiau užmezgęs ryšių su kai kuriais lenkų literatūros žmonėmis, nebūčiau perskaitęs daugybės gerų ir man reikalingų tekstų, visko nė neįmanoma išvardinti. Ko gero, čia jau ir kalbame apie tą Tavo minimą vertėjo patirtį. Galiu pasidžiaugti, kad per tuos maždaug 18 metų, kai verčiu knygas (jų, skaičiuojant su perleistais, pataisytais vertimais, jau per 50), bendraujant su leidyklomis ir redaktorėmis pasitaikė tik trys konfliktinės situacijos; kad patyriau tiesiog antžmogišką „Briedžio“ leidyklos geranoriškumą ir kantrybę, kai dėl ligos knygą jiems verčiau nedovanotinai (švelniai tariant) ilgai. Pati darbo patirtis, žinoma, taip pat kaupiasi, keičiasi ir vertimo procesas. Tik vienas veiksnys taip ir lieka nepakitęs. Perskaitęs pirmuosius dešimt versimos knygos puslapių, kaip ir anksčiau pirmiausiai pagalvoju: na neišversiu aš šitos knygos, neįmanoma!

Kada ir kaip atėjo suvokimas, supratimas: aš, Vidas Morkūnas, esu rašytojas. Tikrai esu. Gal tai pirmosios publikacijos kultūros spaudoje? Kada ir kaip debiutavai?

Datos ar laikotarpio, kada suvokiau, jog esu, pasakyti negalėčiau. Tas suvokimas nesusijęs nei su įvykiais, nei su kūrybinės biografijos eilutėmis – nei su pirmąja publikacija, nei su išleistomis knygomis, nei su naryste Rašytojų sąjungoje. Kad esu rašytojas, tikriausiai suvokiau tada, kai įsisąmoninau savo metodą, jei tik čia tinka tas žodis. Kai pajutau, kad kantriai, sąžiningai dirbdamas galiu sakinį, tekstą per leksiką ir sintaksę įkrauti, prisodrinti savotiškos vidinės informacijos. Apie debiutą. Vėlyvoje paauglystėje buvau ne sykį siuntęs tekstus į „litmenį“, „Moksleivį“, dar kažkur. Atsakymai būdavo griežti, bet teisingi. Siuntinėdavau rašliavą, kurios derėjo pasigėdyti. Paskui tarsi koks lūžis manyje įvyko, pradėjau rašyti visai kitaip. Ir galų gale, 1989-aisiais, debiutavau „Nemune“, kiek anksčiau netikėtai gavęs dabar jau šviesaus atminimo V. Kukulo laišką su pagyromis, palaikymu ir optimistine mano ateities lietuvių literatūroje prognoze.

Ką manai apie Lietuvos literatūros apsuptį, kurioje norom ar nenorom atsiradai? Ar sieji save su ta ar kita tradicija? Ar laikai save to ar kito klasiko sekėju, mokiniu kuo plačiausia prasme?

Jaučiuosi atsidūręs geroje kompanijoje. Turime, iš tiesų turime puikių rašytojų, ir prozininkų, ir poetų, kuriuos, ir dabartinius autorius, ir praeities, jei būtų mano valia, pagerbčiau didžiausiomis pasaulio premijomis, apdovanočiau kitais pagarbos ženklais. Deja, mes, kur buvę, kur nebuvę, vis gręžiamės į svetimus, vis mums atrodo, kad tik tie svetimieji gali būti dideli ir svarbūs. O reikėtų kaip nors įgusti vertinti gryną tekstą, nesižvalgant į rašytojo tautybę, gautų premijų kiekį, tiražų apimtį, mados vėjus, nepasiduodant rinkodaros gudrybėms. Savęs su literatūrinėmis tradicijomis nesieju ir stengiuosi niekuo nesekti, nei jau esamais, nei būsimaisiais klasikais. Skaitydamas dažniausiai tiesiog mėgaujuosi tekstu, žinoma, kai yra kuo mėgautis. Bent jau sąmoningai negalvoju, kad štai reikėtų iš šito pasimokyti. Pasąmonėje gal kas ir nugula, nesupaisysi. Dabar prisimenu bene vienintelį atvejį... Kino mokslų laikais S. Šaltenis mums vis primindavo, kad rašytojas turi sugebėti išlaviruoti tarp dangaus ir žemės. Štai šitą pamokymą įsidėjau į galvą patikimai. Iš tikrųjų jau daugelį, daugelį metų mokausi, bandau mokytis iš jau minėto dailininko Antano Adomaičio – minties drąsos, kūrybinės nepriklausomybės, švarios (be nikotino, alkoholio ar kito kokio kvaišalo) vaizduotės polėkio.

Kaip jie ateina, o gal atsėlina pas Tave tie Tavo keisčiausi, visiškai trenkti, o tokie savi ir suprantami personažai? Iš kur ateina? Kodėl? Kaip sutari Tu su išgalvotais, o gal labai gerai pažįstamais savo knygų „herojais“?

Odilė, 2019Jei kalbėtume apie „Pakeleivingų stotis“, būta kažin kokio intuityvaus noro įamžinti tuos keistus likimus, su nedideliais jų džiaugsmeliais ir didele (o vis dėlto kartais net nesuvokiama) kančia, ilgesiu, gėla. Kažin kaip gaila, gal net skaudu būna, kai nugyvena žmonės gyvenimus ir nepastebi, ne tik kiek tame gyvenime būta gražumo, potencialo, slaptos išminties, kartais net nepastebi, kad nugyveno. Užtat ir magėjo užfiksuoti, išsaugoti. Kartu ir savotiškai padėkoti prototipams, kad buvo arčiau ar toliau manęs, ir visiškai nesvarbu, ar gražiai jie elgėsi, ar nelabai gražiai – padėkos vis tiek nusipelnė. Žinoma, ne visi mano veikėjai yra tikri, kai kurie ir pramanyti. Bet visi jie ateina pas mane nuogi, o jau aš, lyg koks siuvėjas, mėginu aptaisyti juos vienokiu ar kitokiu literatūriniu drabužėliu. Sutariu su jais puikiai, nes visus juos myliu, net ir tuos, kurie gal atrodo pavaizduoti negailestingai. Dabar, kai knyga jau skaitytojų rankose, truputį laukiu, bene atsilieps kuris prototipas su priekaištais ar interpretacijomis.

Kai skaitau Tavo knygą, iškyla mano atmintyje Lietuvos fotografijos meno klasika. Tos „juodai baltos“ nuotraukos, ta romantika, persmelkta realizmo. Ar Tave toks mano matymas slegia, liūdina, stulbina? Ar... dar kitaip?

Toks Tavo žiūros rakursas džiugina. Ne todėl, kad būčiau siekęs sąsajų su fotografija. Iš tiesų apie tai net nebuvau pagalvojęs. Džiugina todėl, kad tai – dar vienas naujas požiūris. Visada tikiuosi kokių nors netikėtų, įdomių interpretacijų. Gaila tik, kad ne literatūros lauko žmonės dažnai bijo sakyti nuomonę, pradeda teisintis neišmaną ir panašiai. Lyg reikalaučiau pakloti mokslinį darbą. Grįžkime prie fotografijos. Vis dėlto manyčiau, kad dažnu atveju, aišku, ne visada, žmogus žino ar bent nujaučia esąs fotografuojamas. O aš siekiau „fotografuoti“ slapčia, lyg kokias skiautes išplėšti tuos vaizdus iš gyvenimo, užfiksuoti veikėją, metaforiškai kalbant, jam nespėjus pasipuošti, susišukuoti ir panašiai. Amerikiečių (nors, žinoma, ne tik jų) kine mane visada stebindavo kūrėjų įprotis veikėją, kuris, tarkim, gauna į akį ar su visais stiklais įlekia į vitriną, paversti kadro herojumi. Kai iš tikrųjų tokiais momentais žmogus būna, na, švelniai tariant, nelabai gražus – veidas perkreiptas ir taip toliau. Tad, jei tikrai drįstume mano tekstus lyginti su lietuviška fotografijos klasika, kai kuriose tų nuotraukų yra daug grožio, vidinio, nenusaldinto, metafizinio, vadink kaip nori, o aš taip aukštai neužsikeberioju, realizmą dažniau miešiu pažemių nuosėdomis.

Nemanyk, kad pamiršau, kaip Anykščiuose džiugiai mane sveikinai Antano Vienuolio apsakymų konkurse. Esi draugiškas, kolegiškas. Bet ar Tu pats junti kolegų palaikymą? Ar Tau jo reikia? Ar tikrai esi toks uždaras, slaptas?

Smagu tada buvo Anykščiuose! Mane visada džiugina mielų kolegų, kurių kūrybą vertinu, sėkmės, apie kokias ten konkurencijas nenoriu net galvoti. Mažiau džiugina suplanuotos sėkmės tų, kas brukasi į literatūrą su verslo planais. Jų, beje, ir kolegomis nelaikau. Tikiuosi, kad pats niekam iš kolegų netrukdau. Bent jau neteko susidurti su pavydo ar pagiežos apraiškomis. Jei kas ir slepia kokį negražų jausmelį, slepia gerai. Ir palaikymo esu sulaukęs. Iš rašytojų – kai „Pakeleivingų stočių“ leidyba buvo nelabai gražiai užstrigusi, ir iš vertėjų – kai prieš penketą metų vienos leidyklos ne iš piktos valios buvau įveltas į sudėtingą, konfliktinę situaciją. Palaikymo sunkiu metu reikia visiems – būk tu koks nori atsiskyrėlis. Taip pat ir man – tegul ir užkietėjusiam intravertui. Uždaras gal esu tuo požiūriu, kad nesiglėbesčiuoju su menkai pažįstamais žmonėmis, be konteksto neskubu vienaip ar kitaip skelbtis, nėra manęs veidaknygėje. Slaptas? Vargu. Yra kontaktai, yra profiliai Rašytojų ir Vertėjų sąjungų tinklalapiuose. Tiesiog taip jau būna, kad žmonės neatsiklausę prisega bendrapiliečiui kokią nors etiketę, o tas arba skubiai ją nusiplėšia, arba numoja ranka. Aš numoju.

Dabar, kai tapai „penketukininku“, tikriausiai privalai bendrauti su skaitytojais. Ar Tu to nori, ar Tau reikia, ar privalu?

Man patinka pasižmonėti, pasivažinėti po Lietuvą, ypač – kur dar nebūta. Susitikimai su skaitytojais man ne našta. Jei ir priedermė, tai maloni. Žinoma, yra ir papildomų sąlygų. Norisi, kad skaitytojai nebūtų varu suvaryti ar kokia nemokamų ledų porcija atvilioti į biblioteką arba kultūros centrą. Galiu kalbėtis ir su vienu žmogumi, auditorijos gausa man ne kriterijus, tik svarbu, kad jam būtų smalsu, kad – idealiu atveju – bent kiek žinotų mūsų literatūros kontekstą. Prisimenu, kadaise, kai išėjo mano PK „Manekeno gimtadienis“, su šviesaus atminimo Vytautu Girdzijausku nemažai važinėjome po Lietuvą. Būdavo, po renginio perka senutės tą mano knygelę, o man taip gaila jų, taip gaila, bet juk neimsi atkalbinėti pirkti, ką leidykla pasakytų. O juk žinau, kad nepatiks, ilgai nė neskaitys ir jausis pinigėlius (duokdie, gal bent ne paskutinius) išmetusi į balą. Viena moteris sykį po tokio susitikimo prisipažino: pirmą kartą gyvenime matau gyvą rašytoją. Ir paprašė leisti palaikyti ranką! Iš esmės ir važiuojame su tokia viltimi – kad bus bent vienas SKAITYTOJAS, toks, kuriam iš tiesų reikia, kad atvažiuotum, gal ims ir blykstelės jam kokia nors dar nemintyta mintelė. Va ir pasakyk dabar, miela Gintare, gal ne šiaip sau pradėta mane gretinti prie G. Petkevičaitės-Bitės ir Šatrijos Raganos. (Šypsosi).

Apie ką šiandieną, šią akimirką, svajoja rašytojas ir vertėjas Vidas Morkūnas? Į ką labiau nori nerti – į svajonių vertimą (kurį?) ar...

Tiesiog norėčiau, kad duotų dar Dievas laiko ir jėgų susikaupusiems užmanymams įgyvendinti. O paskui, žinoma, ir naujų užmanymų... (Šypsosi) Čia gal jau nebe svajonė, bet vis pagalvoju apie kitais metais numatytą išvyką į kūrybos namus Islandijos dykynėse. Svajonių vertimų lyg ir neturiu. Kartais šmėsteli mintis: gal gerai būtų pabandyti kokį W. Faulknerį... Bet juk iš tikrųjų reikia imti ir bandyti. Tik kad to laiko vis striuka. Svajonė – toks jau paradoksalus dalykas. Jeigu imiesi įgyvendinti, tai jau lyg ir nebe svajonė, o jeigu įgyvendinti neįmanoma, tai vėl nebe svajonė, o kažin kokia svaičionė.

Ačiū už atvirą pokalbį, Vidai, už visus Tavo užmanymus.

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
Organizatoriai


 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.