Draugai

 
 

 




Virginija Kulvinskaitė: „Siekiau šnekėjimo iliuzijos“
2019-10-28

 

 

Rašytoją Virginiją Kulvinskaitę kalbina žurnalistė Gintarė Adomaitytė.



Miela Virginija, skubu prisipažinti, kad man patinka tokio pobūdžio knygos kaip Tavoji „malalietka“: lyg ir nesklandžios, nesušukuotos, nenuglaistytos, be tradicinių pradžių ir pabaigų, bet atviros, nemeluotos, nepataikaujančios. Kaip jautiesi Tu, ją išleidusi – juk daug kam nepatiks ta atvira maniera?

Man atrodo visiškai savaime suprantamas dalykas, kad knyga vieniems patiks, kitiems – ne. Mėgstu skaityti atsiliepimus – tiek tuos, kurie giria, tiek ir tuos, kurie peikia. Ir iš tiesų reakcijos gana poliariškos – skaitytojai arba knyga susižavi, susitapatina su pasakotoja, jos aplinka, atpažįsta jos istorijoje save arba žmogų, kurį norėtų pažinti, arba bodisi, jaučiasi nuvilti, nes papasakota merginos brandos istorija neatliepė asmeninių patirčių, buvo neįdomi, „svetima“, „negraži“. Vieniems „kai aš buvau malalietka“ atrodo niūri, depresyvi knyga, kitiems – žaisminga, ironiška. Vieniems labiau patiko pirmoji dalis, kiti sako, kad knygą verta skaityti tik dėl pabaigos. Viena blogerė net parašė, kad knyga nepatiko, bet skaitydama suprato, kad apie savo jaunystę galėtų parašyti daug gražesnę knygą. Tas pats ir dėl kūrinio kalbos: vieniems ji gyva, sugestyvi, kitiems – grafomaniška, nes rašoma „bilen kaip“. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad „kai aš buvau malalietka“ sulauks tiek daug skaitytojų – rašydama įsivaizdavau, kad ji aktuali daug siauresnei auditorijai. Žinoma, prie populiarumo prisidėjo ir reklama – tai natūralu.

Kad jau tapai Metų knygų rinkimų penketuko žmogumi, tai teks bendrauti su kuo įvairiausiais skaitytojais – ir ne tik Tau nuo gimimo pažįstamoje sostinėje. Ar baisu? 

Šiek tiek. Nors kartu ir įdomu, smalsu – žmonės skaito, interpretuoja labai įvairiai, užduoda klausimų, į kuriuos, atrodo, net neįmanoma atsakyti, nes niekada anksčiau apie tai negalvojau. Knygų pristatymai suteikia galimybę pabendrauti su žmonėmis, su kuriais tikriausiai niekada nesusitikčiau – kaip ir dauguma, sukuosi gana siaurame į save panašių burbule.

Tek daug Vilniaus Tavo knygoje – labai įdomaus Vilniaus. Ne tik Jono Basanavičiaus ar jai artimos gatvės, bet ir tie pakraščiai... Bet ar yra Lietuvoje ir daugiau miestų, Tave dominančių?

Gimiau ir užaugau Vilniuje, ilgą laiką gyvenau tame pačiame rajone, kuriame praleidau vaikystę, paauglystę – Naujamiestyje. Todėl šis miestas – tarsi mano tapatybės dalis. Atsisveikinimas su pastatais, parkais, erdvėmis, kuriose leisdavau daug laiko, primena atsisveikinimus su žmonėmis. Su kitais miestais, miesteliais santykis kitoks – turistiškas, neįpareigojantis. Atvyksti ir bandai per trumpą laiką – kelias dienas ar net kelias valandas – pažinti miestą, suvokti jo būdą. Aišku, tai neįmanoma, todėl išvažiuojant dažnai apima jausmas, kad norėčiau pabūti čia ilgiau – toks natūralus smalsumas. Visada svajojau pagyventi Klaipėdoje, nes uostamiestis (o aš dievinu uostus), labai patinka Kaunas dėl savo unikalios art deco architektūros, žaliųjų erdvių, kažkokio svaiginančio „banguotumo“, patinka ir maži miesteliai, tokie kaip Žagarė ar Žasliai – nežinau, ar ilgai ištverčiau ten, kur visi vieni kitus pažįsta, bet tokia patirtis savotiškai vilioja.
 


Man regis, Šiaurės Atėnuose skaičiau vieną iš Tavo knygos fragmentų „jurgis – eilinis doktorantas“. Beje, skaičiau ne tik jį... Bet jurgis, kaip pamenu, tuomet mane pribloškė. Net labiau, negu dabar, knygoje.... Labai noriu paklausti apie tą jurgį ir visus kitus jurgius, tiesiai sakant, kas neša jus, kūrybingus žmones, doktorantus ir daktarus ir kaip Tu pati savyje įveikei tą jurgizmą? 

Doktorantūra man buvo natūrali studijų tąsa – bakalauro ir magistro baigiamuosius darbus rašiau apie šiandieninę lietuvių poeziją, norėjau toliau tęsti savo tyrimus. Be to, labai susižavėjau Jurijaus Lotmano kultūros semiotika, svajojau pagilinti žinias. Tikėjausi bendradarbiavimo, bendravimo, o tapau žemiausia hierarchinės struktūros, grįstos visokiais rašytais ir nerašytais „papročiais“ bei „įstatymais“, grandimi. Žinoma, patirtis nebuvo vien neigiama: daug išmokau, turėjau galimybę dalyvauti nerealiose konferencijose, stažuotis Tartu, kur gyveno ir dėstė Lotmanas. Bet jau pats stojimas buvo „su nuotykiais“: vos įstojus netikėtai likau be vadovo. Padalinys vadovauti paskyrė naują žmogų, su kuriuo dirbti, žinojau, negalėsiu, todėl nusprendžiau keisti padalinį, o tai buvo prilyginta „pabėgimui“. Vyko viešas svarstymas ir slaptas balsavimas, ar išleisti mane, ar išmesti. Tokia „pabėgusios doktorantės“ byla... O kur dar visa apimantis biurokratizmas, visokie atsiskaitymai, svarstymai, posėdžiai... Kartais tas biurokratizmas peržengdavo bet kokias sveiko proto ribas. Pavyzdžiui, tam, kad galėčiau gintis disertaciją, privalėjau pristatyti Magistro diplomo kopiją, nors, akivaizdu, nebaigęs magistrantūros studijų, į doktorantūrą vargu ar įstosi... Įdomiausia, kad studijuojant doktorantūroje ne tik mane, bet ir daugumą kolegų apėmė jausmas, kad gyvenimas anapus akademijos, anapus disertacijos ir mūsų doktorantiškų bėdų ir svajonių neegzistuoja – visi pokalbiai sukosi vien apie tai.

Jurgis gal atrodo mažiausiai autobiografiškas personažas, bet iš tiesų pasakojimas tiek pat pagrįstas aktualia patirtimi, kiek ir likusieji. Tik ironijos, juodojo humoro lygmuo aukštesnis – viskas primena absurdišką sapną. Man šis registras atrodė tinkamiausias akademijos kasdienybei perteikti, nes panašiai ir jaučiausi. O tašką padėjau apsigynusi disertaciją – tiesiog labai aiškiai žinojau, kad akademinio darbo dirbi negaliu ir nenoriu.

Kiekvienas Tavo knygos sakinys prasideda mažąja raide. Kiek kartų dėl to jau aiškinaisi ar teisinaisi? Pasiaiškink, jei gali, dar kartą...

„Teisinuosi“ nuolat, nors literatūros istorijoje tokių atvejų ne vienas ir ne du, kitaip tariant, tai jokia ne naujovė. Siekiau, kad romanas primintų vieną ilgą monologą, pasakojimą žmogaus, moters, kurią sutikai kur nors atsitiktinai ir kuri tiesiog pradėjo tau pasakoti savo gyvenimą. Tokie pasakojimai niekada nebūna nuoseklūs, jie trūkinėja, viena istorija keičia kitą laisvai, taip, kaip „pasakojasi“. Kitaip tariant, siekiau šnekėjimo iliuzijos. Didžiosios raidės egzistuoja tik rašytiniame tekste, jos suteikia oficialumo, kalbos srauto „valdymo“, struktūravimo įspūdį. Aš norėjau visiškai priešingo efekto: laisvumo, plepumo, atvirumo, kuris iš tiesų slepia ir susikaustymą, ir norą provokuoti, ir baimę nepatikti, nesudominti. Tiesiog norėjau, kad mano knyga kalbėtų ir „jaustųsi“ kaip žmogus, kaip aš pati.

Galėtum būti įtaigi paauglių literatūros kūrėja – juk toks stiprus Tavo vaikystės, paauglystės pojūtis. Tubūt nenori? Kodėl?

Ačiū už komplimentą, bet ne, nenoriu – man tai būtų per didelė atsakomybė. Literatūra iš tiesų gali pakeisti ar bent jau pakoreguoti žmogaus pasaulio suvokimą, vertybines nuostatas, ypač kai jos nėra stabilios. O paauglių sąmonė būtent tokia – paveiki, dar tik besiformuojanti. Mane tai baugina. Panašiai jaučiausi pedagoginės praktikos metu, vėliau – dėstydama studentams doktorantūros metais. Ir nors studentai – jau ne paaugliai, kai kurie buvo vos keleriais metais jaunesni ir net labiau apsiskaitę nei aš, tačiau mintis, kad turiu jiems pateikti aiškias, apibrėžtas tiesas, suformuluotus atsakymus, gaires, nurodyti, kaip mąstyti apie vieną ar kitą dalyką, man nebuvo maloni. Greičiau atvirkščiai.

Tiek visko talpini savyje: reikli kritikė, o dar atviresnė už atvirą poetė ir prozininkė. Kaip manai, gal ilgainiui tapsi dar kuo nors? Kuo?  

Šiuo metu tiesiog gyvenu ir nieko neplanuoju – bus kaip bus. Jei turiu potencialo kažkuo dar tapti, tai tuo ir tapsiu, o jei ne – tai stenkis nesistengus, nieko iš to neišeis.

Ačiū už pokalbį.

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
Organizatoriai


 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.