Draugai

 
 

 




Virginija Cibarauskė. Recenzija

Stiprėjanti juoda: eilėraščiai / Valdas Gedgaudas; panaudoti Eglės Vertelkaitės darbai. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 159 p. – ISBN 978-609-446-056-2






Rinkinį „Stiprėjanti juoda“, skirtingai nei Marcinkevičiaus knygą, autorius sudarė ir į leidyklą atnešė pats. Šia prasme „Stiprėjančią juodą“ galima, o gal ir reiktų skaityti kaip sąmoningą pasirinkimą rašyti suvokiant, kad užrašyti žodžiai gali būti paskutiniai – nebekoreguojami, neperrašomi. Tai patvirtina ir eilėraščių tematika – dauguma jų skirti mirčiai, mirimo patirčiai reflektuoti, tad gali būti laikytini tam tikra modernia ars moriendi versija. Kita vertus, mirties, irimo, nykimo tema ryški visoje populiarumu, recenzijų, mokintinių ir pasekėjų gausa niekuomet pasigirti negalėjusioje Gedgaudo kūryboje: pasaulyje, kuriame mirtis, mirimas neigiami, maskuojami, glaistomi ir pudruojami, arba, geriausiu atveju, pateikiama kaip negatyvi išliekančio gyvenimo opozicija, sąmoningas pasirinkimas apie mirtį rašyti be patoso, apskritai pasirinkimas ramiai, savo nuožiūra susidėlioti taškus ant i, susitvarkyti savo poetinius kambarius ir savo poetinius drabužius yra beveik provokacija, beveik nepadorus balansavimas ant „gero skonio“, visuotinai priimtinų normų ir vertybių ribos.

Tokia – beveik nepadori, sunkiai priimtina ir priimama – yra ir apviltų lūkesčių principu grindžiama Gedgaudo poezijos struktūra: deminutyvai ir folklorinės aliuzijos čia įgyja bauginančio šiurpumo, o džeržgianti, šnypščianti fonika, trūkčiojantis ritmas paradoksaliai dera su grafiniu teksto lygmeniu. Pasak Romo Daugirdo, kurio trumpas, bet vertingas rinktinę palydintis įvadinis straipsnis publikuojamas knygos pabaigoje, Gedgaudo „tekstai tarsi suverti ant vienos ašies. (...) Taip tarsi pabrėžiama simetrija kaip harmonijos atmaina. Kaip siekiamybė, kaip tai, ko gamtoje nėra“ (p. 151). Su šia interpretacija sutikti galima tik tol, kol laikomasi prielaidos, kad Gedgaudo eilėraštis apskritai siekia tradicinės harmonijos. Mano manymu, tokia grafinė raiška tik dar labiau trikdo prie tradicinio harmoningo kairėje pusėje sulygiuoto eilėraščio pripratusį skaitytojo žvilgsnį.

Kam reikalingi šie trikdžiai, kokia jų funkcija – klausimai, į kuriuos būtina atsakyti, norint suprasti, vertinti Gedgaudo poetinį pasaulėvaizdį. Itin dažnai kyla mintis, kad poetas galėtų rašyti „geriau“, „švariau“, „brandžiau“, tačiau to neįvyksta net ir paskutiniame rinkinyje. Eilėraščiai gadinami tikslingai: atsisakoma „smūginės“, išrišančios pabaigos, tarp įspūdingų metaforų pripinama visokių bjaurasčių, džeržgiančių, ausį rėžiančių tarptautinių žodelyčių, keistų vulgarybių ir pan., ir taip praskiedžiamas, suardomas, subjaurojamas patrauklus, „teisingas“ galėjęs būti teksto audinys. Tokią strategiją galima interpretuoti ir kaip poetinį nebrandumą ar negrabumą, ir kaip sąmoningą pasirinkimą nemeluoti, neištarti, neužrašyti to, kuo netiki, negražinti ir nežodinti to, kas ne(be)įžodinama („gal be reikalo bandėm įžodinti / tą negyvą nebeįžodinamą“, p. 41) – nesistengti patikti ir įtikti, ne-prisitaikyti.

Keista, nejauki yra ir lyrinio subjekto laikysena mirties akivaizdoje: jis nei su švelniu liūdesiu apdainuoja paliekamą gyvenimą, nei su švelniu užtikrintumu steigia save kaip tą, kuris išliks net tuomet, kai fizinis eiles parašiusiojo kūnas suirs. Visiškai nėra ir mirimo egzaltacijos – Gedgaudo lyriniam subjektui mirimas, prisilietimas prie anapusybės, skirtingai nei, pvz., Rimvydui Stankevičiui, neatveria paslapčių, nesuteikia vidinės gelmės, mirtis čia nebaugina ir nedžiugina, ji neišlygina nuodėmių raukšlių, ji pati yra raukšlėta, netobula, todėl anapusybės sąvoka jai net nelabai taikytina –  Gedgaudo mirtis tiek pat svetima ir paslaptinga, kiek ir gyvenimas, literatūra, kultūra, menas – tiek pat ir reikšminga („Ir viskas?!. / Taip. / Nejaugi?!. / Taip. / Ir viskas“, p. 21). Mirties išskirtinumas slypi nebent tame, kad, skirtingai nei visos įmanomos kultūrinės formos, ji yra neatšaukiama, neperkalbama ir neužkalbama: „Tartum pavargęs garvežys / su juodu dūmų nuometu / ji abejingai šnypštė tvirtą „taip“ / ant bėgių parblokštam / suklypusiam romantikui / skausmingai spiegiant / bergždžią „ne“ (p. 80).

Tuo tarpu aukštoji kultūra pasirodo kaip bergždžias, pasyvus („ir kur bekeliautum / aplink jokio tarinio“, p. 78), degraduotai kartotei paklūstantis anachronizmas. Pavyzdžiui, skyriuje „Autoportretas su kaukole“ sudėti eilėraščiai – aukštosios literatūros, mitų parafrazės. Visų jų principas tas pats seniai nenaujas triukas[1], kuomet aukštą statusą turintis kultūrinis herojus, literatūrinis personažas „perkeliamas“ į šiuos laikus, kuriuose iš didingo virsta niekingu, iš veiklaus – liurbiu, iš tragiško – komišku. Gedgaudas taip nužemina ne tik Žilviną, Eglę ir jų dukrą drebulę, Edipą, Solveigą ir Perą Giuntą, bet ir tokius Lietuvos kultūrinius didvyrius kaip Sigitas Geda („Epitafija“, p. 54) bei Justinas Marcinkevičius („In memoriam I“, p. 61; „In memoriam II“, p. 63). Apskritai santykį tradicija geriausiai nusako šios eilutės: „kodėl tu taip skubi / kodėl tu visada numiršti pirmas ---“ (p. 87).

Tuo tarpu santykis su Dievu (krikščioniškuoju) daug sudėtingesnis. Pavyzdžiui, skyriuje „Stotys“ lyrinis subjektas kartoja Kristaus nueitas kryžiaus stotis. Ir nors aiškiai juntama gedgaudiška nužeminimo gaida, pagilinama groteskiškais folkloriniais deminutyvais, Kristaus kelias yra ir asmeninis kelias, savanoriškai prisiimama asmeninė programa – „Gana čia suveltai kraujuot / pravėtytas apsipešiojęs iškylautojau / rugsėjo saulei į delyro šiaurę / įnyrant gal susikrakmolyk lovą klok ir prauskis jau“ (eil. „I Nuteisiamas mirti“, p. 31). Nevienprasmį santykį su Kristaus kančios keliu atskleidžia ir tai, kad Gedgaudo lyrinis subjektas nueina ne 14, o 15, t. y. viena stotimi daugiau. Kas tai – tuštybė, juoda ironija, suvokimas, kad žmogui, skirtingai nei Dievui, viskas taip paprastai nesibaigia, net mirtis žmogaus galutinai neatskiria nuo pasaulio, nes ir ji turi to, kas sudaro Gedgaudo lyrinio subjekto ir poetinio pasaulėvaizdžio apskritai esmę – netobulumo. „Stiprėjanti juoda“ poeto Gedgaudo kūrybos kontekste –  brandus ir paveikus šio netobulumo iš(si)pildymas, tad lieka tik konstatuoti, kad čia kitaip jau nebus: „ir savo duoną lauš / ir savo vyną gers // ir ne kitaip gyvens jau / ir ne kitaip valkataus jau per amžius“ (p. 7).


[1] Tačiau savo laiku pašiurpinęs (o gal vis dar ir tebešiurpinantis) ne tik jautrius filologus ir filologes, bet ir kolegas poetus, pavyzdžiui, bjaurumo estetikos apologetą Sigitą Parulskį, priekaištavusį „Svetimiems“, o visų labiausiai –  Gedgaudui, už neatleistiną tautosakos personažų išniekinimą, žr. Sigitas Parulskis, „Penkių gėlių kvintesencija“, Metai, 12, 1994, p. 92.

Tekstas numatomas publikuoti: Literatūra ir menas, 2014-01-24 Nr. 3457.

Recenzijų konkursas.

 

Organizatoriai


 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.