Draugai

 
 

 




Neringa Butnoriūtė. Etažerė

Stiprėjanti juoda: eilėraščiai / Valdas Gedgaudas; panaudoti Eglės Vertelkaitės darbai. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 159 p. – ISBN 978-609-446-056-2





Valdo Gedgaudo poeziją vieni vis dar priskiria kadaise prakalbusiems „Svetimiems“, kitų galbūt pagavo dėmesį prieš dvejus metus pasirodžiusi „Olando kepurė“. Nesutrikčiau supratusi, kad kažkam šio ne dažnai minėto poeto paskutinioji (rašyti tokį žodį visada neįprasta, jį mieliau keisčiau į „naujausia“) knyga „Stiprėjanti juoda“ bus tik pirmoji liudytoja apie kūrėjo žodžius, įtraukiančius į vienatvės erdvę.

Šį leidinį gaubia persmelkiantis dvasinis sunkis, ištvermingas susidūrimas su tamsa, kuri atidengiama įvairiai laikinumo ženklus patvirtinančiais vaizdiniais. Rašant apie V. Gedgaudo tekstus toks apibūdinimas nėra netikėtas, jau nenustebina, tik gal atrodo kiek atgrasus. Tačiau juk svarbu ne vien kas, bet ir kaip kalbama. V. Gedgaudo poezijoje tai, kas grėslu, įsivyrauja per nuojautas, numanomos įtampos rezultatą: „Kol pamažu tapsi panašus / į juodrusvį išdegusio švyturio spalvos aitvarą / jau po ėmimo dangun jau po žolinių / mėlynųjų rugpjūčio drakonų padangėje / su kiek tamsėlesne vos vos įžiūrima / mėlynųjų vėjosruvų uodega / viršum balto šaknėto kopagūbrio / nuspurdantį virpantį kristi“ (p. 27). Eilėraščių įžangose vis pasirodantys „tarsi“, „kai“, „ir“, „kol“ neretai sulaiko kažką būto, sukaupto bei likusio tik neįmintoje paantraštėje. Verlibras perskaitomas vienu ar keliais kvėptelėjimais, bet sąmonėje labiau ataidi tarsi slėgęs skaudus iškvėpimas – gyvas ir įtaigus, toks, kurį privalu patirti skaitant visą iš karto, iki pabaigos. Įvaldyta, į emocinį lygmenį sutelktų daugelio tekstų forma panaši į gerą klausą turinčio autoriaus suvirpintą kamertoną.

„Stiprėjanti juoda“ – tai atvejis, kai tekstai geba įdrėksti vidiniu tūriu, nors neretai išoriškai lieka be išskirtinai rėksmingų žodžių, kuriais tai, kas tamsu, mėgstama paryškinti. Negatyvumo estetika būdinga visai poeto kūrybai, bet šioje knygoje V. Gedgaudui pavyksta sudrausminti kraštutinumus: „Nuogas pusamžis vyras / ir pilkšvai baltu / protokoliniu kostiumėliu / apšiurusi žuvėdra / ir pusžalsvis vandens paviršius / silpna švelnia pomirtine šviesa / pro rėtį properšų / akimirkai sujundantis“ (p. 79). Eilėraščiai primena niuansuotą artėjimą prie nuolat tykančių numanomų ribinių patirčių (jau nesinori klausti, kokia tokio kalbėjimo motyvacija), o subjektai – liūdesio ir nuovargio pranašus. Tačiau V. Gedgaudo poezijai nebūdinga orientuoti tik į destruktyvų, asmenišką kalbėjimą. Joje naudojamasi komunikatyvia galia sužadinti pokatastrofistinėms artimas jausenas: „O miestas tarsi šulinio dugne / toks stingdančiai vaiskus / tamsos tylos ir balto vėjo pilnas“ (p. 83). Būtų galima ir verta atskirai užsiminti apie permąstomas kultūrines aliuzijas, atsigręžimą į Zodiako žvaigždyno kelionę, kurio išsidėstymas juo tikintiesiems nulemia likimą; kaip poeto pasitelktas biblinis kančios kelias yra pritraukiamas prie kasdieniško konteksto. Tačiau tarp jų reikšmingiau nuskamba klausimas apie pomirtinę realybę: „ar ten tiltas toks pat po kuriuo / mano siela sudrėkus / neįsidega lūžta degtukas / ir alkaną tamsą drebia naktis“ (p. 104). „Stiprėjančioje juodoje“ vis sugrįžtama prie nuojautos, kad saugios vietos, kurion norėtųsi pasitraukti, nelikę. Vienišas žingsnis postmortem taip pat neužtikrina ramybės ir leidžia savaip polemizuoti su paplitusia mintimi, kad viskas tampa gerai tada, kai suvoki, jog nebepakeliama jau baigėsi. V. Gedgaudo eilėraščiuose nyksta visapusis saugumo jausmas ir tikėjimas, kad gyventi ir kurti įmanu paisant nutylimos kančios kirčių.

Šioje knygoje itin įtikimas pasirodo V. Gedgaudo kalbos jausmas, atsiskleidęs išraiškingomis metaforomis, tarp kurių keletą kartų, tarsi Antanui Garšvai paliepus, įsiterpia iš archajinių dainų atsklidę pasakymai. Išties įspūdinga, kiek skirtingų veidų poeto kūryboje turi nesisklaidantis eižėjimo jausmas, kurio tikruosius vardus autorius įslaptina ir palieka įminti skaitytojui. Juos perteikiant gebama nesikartoti ir atverti plačius kelius „vyriausiajai pavargusių širdžių kapralei“, „išvirkščiajai karalystės pusei“.

Skaitant tokius tekstus nesunku vėl įsitikinti, jog poezija ne kaskart atrodo patogus ir malonus mąstymo dydis, tačiau išlieka tvari ir palytėjanti. Talentingai parašyta V. Gedgaudo „Stiprėjanti juoda“ turtingai sunokino šį atspalvį, bet sykiu kelia norą visam juntamam pleištui priešintis ir lyg pabudus kartoti išmoktas eilutes: „laikykis laikykis / po apversto kranto / žalsvuojančia valtimi“ (p. 11).

Recenzijų konkursas.

 

Organizatoriai


 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.