Draugai

 
 

 




Dalė Miknevičiūtė. Dideli mažųjų atradimai

Karžygiuko istorija: pasaka / Ingrida Vizbaraitė; iliustravo Marija Smirnovaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2012. – 52 p. – ISBN 978-609-441-080-2

 





Jei reikėtų rinktis, kokią pasaką norėčiau išgirsti prieš miegą, nedvejodama atsakyčiau, kad ji turėtų būti švelni, bet tuo pačiu ir kupina kvapą gniaužiančių nuotykių, su trupučiu stebuklų bei paslapčių. Tokia, po kurios sapnuotųsi tik gražūs ir spalvoti sapnai, o pagrindinis veikėjas saugotų mano miegą nuo pajuodusių baubų. Žodžiu, norėčiau išgirsti nepaprastą, bet vaikiškai žavingą pasaką. Tokios mintys užplūsta į rankas paėmus vaikų literatūros debiutantės Ingridos Vizbaraitės knygelę „Karžygiuko istorija“.

Pati pradžia įtraukia tarsi į sapną, į nuostabų ir užburiantį pievos pasaulį. Jame labai gyvai ir tikroviškai, bet tuo pačiu paprastai bei suprantamai aprašomi vietos didvyrio Bagulio, gelbėjančio rasos lašuose skęstančias blusas bei amarus, ir jo ištikimo bičiulio arkliuko Ragulio kasdieniai džiaugsmai ir rūpesčiai iki tos dienos, kai jie danguje išvysta nepaprastą baltą apvalų debesėlį, kuris vis neduoda ramybės. Taigi „kiekvienas save gerbiantis karžygys bent kartą gyvenime privalo atlikti žygdarbį“ ir Bagulis su Raguliu ryžtingai leidžiasi į pavojingą ir nenuspėjamą debesėlio paiešką.

Kelionės metu draugams tenka aplankyti ne vieną mįslingai skambančią vietovę (tamsiąją Šlamandijos girią, paslaptingąją pelkę, svetingąjį Spanguolių kaimą), susipažinti su pačiais įvairiausiais gyventojais (išmintinguoju Skarabėjumi, alkanąja saulašare ir net pačia Bzicingijos musių seniūne!) ir stoti į kovą ginant ne tik save, bet ir naujuosius draugus. O pasiekus pradinį kelionės tikslą paaiškėja, kad nuotykiai nesibaigia, nes dar laukia ilgas kelias į išsiilgtuosius namus – žaliąją pievą.

Skaityti nepabosta. Veiksmas nėra pernelyg išplėstas, netgi, atvirkščiai, viskas pateikta trumpai ir aiškiai, greita įvykių kaita neleidžia nuobodžiauti. Belieka tik pasinerti į veiksmo sūkurį, kur nuotykis veja nuotykį. Be to, dėmesį prikausto ir dar labiau viską pagyvina įspūdingos Marijos Smirnovaitės iliustracijos, kurios nepalieka tuščios vietos ir tęsiasi nuo pat pirmo iki paskutinio lapo, įamžindamos kiekvieną istorijos akimirką. O pati istorija nėra tik kvaila pasakėlė, ji pamokanti ir atskleidžia ne vieną svarbią vertybę. Pavyzdžiui, Bagulio narsa ir Ragulio draugystė įrodo, kad nėra neįveikiamų kliūčių, o pažintis su Bzicingijos musių seniūne tik dar kartą patvirtina, kad už gerą atsilyginama tuo pačiu.

Pasakoje gausu mažybinių žodelių, vos ne kiekvienas padarėlis, augalėlis ir daiktelis pavadintas švelniai bei maloniai: urvelis, vikšrelis, namelis, kamanėlės, pūkeliai... Tai sukuria nepaprastai gražų, trapų aprašomo pasaulio įvaizdį. Tačiau įsigilinant į jį galima atrasti daugybę naujų dalykų: „o net ir pelkėje būna visaip!“, net ir tokioje baugioje vietoje galima sutikti draugiškų gyventojų. Niūrioje girioje pasirodo besantis margaspalvis turgus, o spygliuoti ir nebylūs kaktusai iš tiesų yra labai muzikalūs augalai.

Taigi, prisiskaičius tokių neįprastų ir stebuklingų dalykų, atsitraukti nuo knygos atrodo tas pats, kaip pabusti iš nuostabaus sapno. O po to, rodos, ir pats gyvenimas nusidažo ryškesnėmis spalvomis ir nejučiomis imi dairytis, kiek mažų stebuklų slypi tavo pievoje.

Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos
3b klasės
mokinė


Recenzijų konkursas.

 

Organizatoriai


 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.